„AKSA“ darbuotojo įspūdžiai iš „Žalgirio“ palaikymo kelionės į Ispaniją

„AKSA“ darbuotojo įspūdžiai iš „Žalgirio“ palaikymo kelionės į Ispaniją

„AKSA“ darbuotojo įspūdžiai iš „Žalgirio“ palaikymo kelionės į Ispaniją

AB „AKSA“ – ilgametę patirtį turinti įmonė, subūrusi kompetetingų ir ne vienerius metus dirbančių darbuotojų kolektyvą. Įmonės šventės ir įvairios darbuotojų išvykos – neatskiriama darbo AB „AKSA“ sudedamoji dalis. Visgi kai kurios išvykos džiugina labiau už kitas. Toliau pateikiame jauno, tačiau savo amžiui netrumpą patirtį sukaupusio įmonės finansų projekto vadovo Mariaus Plečkaičio pasakojimą apie išvyką į Ispaniją kartu su įmonės remiamos „AKSA“ krepšinio komandos vyrais.

Šventės ateina netikėtai. Turbūt taip reikėtų pavadinti iš tiesų netikėto pasiūlymo, mestelėto gerbiamo Saulius per vasario mėnesio gamybinį pasitarimą, išsipildymą. Turbūt bent du trečdaliai kauniečių mielai leistųsi į tolimą skrydį su žalgiriečiais: palaikyti kovoje, atsipūsti ir pabendrauti, galų gale pažinti svečią kraštą.

Į Vitoriją palaikyti žalgiriečių išsiruošė margas aksiečių desantas: generalinis direktorius Mindaugas Plūkas, generalinio direktoriaus pavaduotojas, idėjos autorius, Saulius Kvieska, gamybos, technikos direktorius Raimundas Judickas, Visagino padalinio direktorius Sigitas Baltruškevičius, finansų direktorius Paulius Petraitis, aš (finansininkas, projektų vadovas) Marius Plečkaitis, pardavimų Lietuvoje vadovas Virgilijus Javtokas, formavimo komplekso viršininkas Leonardas Mažuolis, meistras Audrius Klovas, sandėlio vadovas Linas Andriunaitis, kokybės inžinierius Andrius Šipaila bei partnerių statybų aikštelėse kolektyvas.

Pirmąjį vakarą nutarėme išmėginti ir pasimėgauti ispaniška virtuve (juk aistringi sirgdami turi būti sotūs). Įspūdį ne mažesnį nei vietiniai steikų kepimo ypatumai paliko ir lietuviams ne visai įprasti užkandžiai su kiaušiniu, artišokais, trumų užtepėle. Paprašę vietinio vyno, neapsirikome: puikus buvo tiek skonis, tiek išmaniosios programėlės rezultatai, rodantys, jog nebuvome apgauti, gavome gerai vertinamą vyną.

Pasistiprinę, išlindome į miesto centrą, kuris kaip ir likusi šiaurinė Ispanija (o tikriau – Baskija) žavėjo švara, tvarkingumu, ore tvyrančiu kultūringu atsipalaidavimu. Tiek Vitorija, tiek kitą dieną lankytas San Sebastianas savo išpildytu modernizmu kažkiek net priminė mieląjį Kauną. Nors, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad gal dėl sodresnių spalvų, gal dėl kitų pastatų mastelių, architektūrinio įspūdžio konkurse ispanai šiek tiek pirmauja…

Maloniai, o kai kas ir siautulingai pavargę po pirmosios dienos žygių, išsiskirstėme miegučio. Visgi stipriausiųjų ketvertukas-penketukas viešbučio vestibiulyje dar šiek tiek pasisėdėjo, intelektualias temas megzdami… O kur buvo dingę Visagino šefas Sigitas ir finansų asas Paulius, net šiems brandų rytą grįžus viešbutin, taip ir nebuvo sužinota.

Antroji dienas Baskijoje prasidėjo puikiais vietinių delikatesų (chorizo dešra, kiaušininių plakiniai) skanavimais bei vakarykščių nuotykių atpasakojimais. Vėliau, išsiskirstę dviejomis brigadomis, aksiečiai keliavo į didėlesnį San Sebastiano miestą. Ten mėgautasi karšta saule, vandenyno vėsa, ant menčių guldančia architektūra, gardžia vietine Paella; patirti siestos-ispaniškojo popietuko įspūdžiai.

Neilgai trukus atslinko vakaras, ir žalia-balta sirgalių legionas iš keleto viešbučių autobusu buvo pristatyti į milžinišką, penkiolika tūkstančių krepšinio aistruolių talpinančią areną. Nors alaus su bent kiek daugiau nei 0 promilių įsigyti netikėtai blaivioje sporto salėje nepavyko, tai tikrai nesutrukdė vieningai kaip kumštis palaikyti Kauno „Žalgirio“ komandos. Nežinau, kaip kitiems, bet man kažkodėl nuo pirmų minučių buvo aišku, kad pergalė bus pasiekta, nepaisant audrų arenoje ir vietomis klupusių žalgiriečių. Po poros valandų fiksavome pergaliną rezultatą 79:84 ir dar ilgai mojavomės su bendramiestiečiais aikštelėje. Nors skamba ir saldžiai, bet krepšininkai atrodė ne mažiau laimingi matydami mus, nei mes juos.

Iškart po krepšinio laukė lėktuvas atgal Lietuvėlėn. Tiesa, gal ne taip ir stipriai laukė, o dar tiksliau – mes laukėme jo, nes skrydis dėl nenumatytų problemų užgaišo apie pusantros valandos. Galiausiai, kaip tik ant darbo pradžios, parsibeldėme į Kauną – laukė sunki darbo diena…

Toks tad buvo tas ispaniškas (baskiškas) stebuklas. Viskas praplaukė greičiau nei Audriaus vyrai užpila gelžbetonio gaminius. O nevykusiems nėra ko liūdėti: čia pat kovo mėnesio rekordo pažymėjimas picų apsuptyje, o, jei įmonei konkurencinėje kovoje seksis toliau, galimi kiti motyvaciniai pasiūlymai ir siurprizai.

 

Kelionės nuotraukas galite pamatyti paspaudę čia.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sprendimas: uglymarketing